... tęsiant „Tėvuži, Tu?“- 11

Tyla tokia,
jog netikiu, kad taip yra,
kad šitaip būti gali –
atrodo netgi užmiršta,
kai dar lyg neseniai
Pranu pašaukdavę mane
ir šit!!!
jau jokios nuostabos dėl to...

(nėra manęs ano
su savo įtikėjimais,
su savo maldomis į Dievą,
ketinimais išvaikščioti keliais
nuo lopšio lig karūnų,
užkeltų karaliams ant galvų,
nėra, nėra...)

O iš tiesų?

Dar vis sagstausi prie daiktavardžių
lig šiol nesuvoktą saviškę būtį –
be abrozėlių, be paveikslų,
be poreikio įteisinti save kaip matmenį,
užkeltą ant svarstyklių
ar išreikšta paišyba
kiautelėse mikro erdvių –

... į padugnę, į padugnę
gilyn! gilyn!
be saulės patekėjimų,
be neseniai dar buvusio žmogaus dalios...

Kaip susivokt tokį save
atsimenant iš būto laiko
ir bent pašaukt į TEN:
– O vis dėlto ESU

Po dulkę
kaip materiją
bandau apvaikščioti save,
keistai suvokdamas
jos paskirtį lig šiol man negirdėta.
Tai JI čia VISA KO pradžia,
kartu su titnagu iš JOS.

Lengviau žinoti
jog manęs išvis nėra
ir vis dėlto tai būtų netiesa,
neišgalėjusio savęs suvokti
kaip titnago kupė – - -

O Dieve, nenubusk
kol būtimi tokia po titnagą
bastausi...