Ką išdrįsai palikti

ir kai viskas nusėdo,
liko tik takai,
kuriais niekas nebevaikšto —
jie patys save prisimena.

liko keli žodžiai,
perdžiūvę kaip žolės stiebas,
kurį vis dar laikai tarp dantų,
lyg bandytum iš jo ištraukti skonį.

liko rankos,
kurios nieko nebesaugo,
bet vis dar moka
paleisti.

liko tylos lopinėlis,
į kurį gali įeiti
kaip į tuščią kambarį
ir pagaliau
nebesidairyti.

tai ir yra palikimas —
ne tai, ką nešiesi,
o tai, ką išdrįsai
padėti.