... tęsiant ,,Tėvuži, Tu? “- 8

Suvokt save? Oho! oho!
Regis, savaime supranti,
kad šitiek daug,
atėjus čia,
niekas neprašo.
Ne išimtis ir aš -
esi tik tuo, koks tą akimirką esi
kai kūnas, pasilikęs laukti žvakės,
net pasapnuot savęs
sugrįžtančio atgal nemoka.
Ir nors ne pražūtis aš jam
(ar priežastis?), kad taip yra,
bet nejauku pajausti,
šitokį skyrimosi peizažą.

Žegnoju kryželiu,
apvaikščiodamas kaip dvasia,
malda apglostau, neištarus žodžio...
Suvokt save? Oho! oho!
Tai amatas, kurio - kaip suprantu-
lig šiolei neišmokus.
Ne šiaip čia, Pranai (ar Prany?) esi,
begėdiškai palikus kūną vieną sau.
Girdžiu, dar vis nerimsta ūkaut traukinys,
o savyje meldžiu, prašau,
kad bent truputį panašiau
kartu su juo
paverkautų Adomas su Ieva.

Kai prigimtis žmogaus,
tarsi užspringsta savimi -
dvasia, palikus molį,
irgi neatrodo Dangui paklausi;

murzojuosi save išpažintim
toli nuo Dievo, jo altorių
dar vis tikėdamas sugrįžtančio
atgal į molio Rojų...