Už lango sudega šėšėliai

Tyloje atplaukia mūzos —
bet kažkodėl su guminėm pirštinėm,
lyg būtų ką tik plovusios dangų.
Liepų siluetai dainuoja,
bet balsai jų — metaliniai,
kaip surūdiję vargonai.

Klevų sula laša siužetais,
kurie šnypščia, muistosi,
bando pabėgti nuo popieriaus —
neparašyti sonetai,
piktai kandžiojantys rašiklį.

Už lango sudega šešėliai —
jie rėkia, kad jiems per karšta,
bet vis tiek sklando,
nes tokia jų darbo sutartis.

Tango paslaptis įžengia į kambarį,
apsirengusi tavo mintimi,
kuri lankstosi taip,
lyg būtų pamiršusi savo kaulus.

Mintis šoka, tu miegi, arba nemiegi,
arba vaikštai per praeities kelią,
kuris aprūkęs nuo vakar keptų prisiminimų.
Atminties medis numeta šakelę —
ji atsistoja ir nueina pati.


Patylėkite. Eilutės dar bando šokti.