In libris confido (Knygomis tikiu)

Dažnai skausmo ir apmąstymų rytais,
kai negaliu padoriai rašyti
ar sklandžiai išreikšti minčių
ar rasti protui muzikos, reikalingos,
kad užbaigčiau eilėraščius, apžvalgas ir eses,
kurie privalėjo būti parašyti jau prieš kelias savaites ar dienas,
priversdami sustoti, nustoju
atsakinėti į telefono skambučius, teisingai maitintis, bėgioti kilometrus,
skaityti elektroninius laiškus ir karštai su savimi mylėtis.
(Taip pat būtent tuomet broliai ir sesuo manęs neieško,
nes neieškau jų aš.)
Pabėgu į Šiaurę, į artimiausią biblioteką ar naudotų knygų parduotuvę.
Tai - šventyklos, tylūs energijos davėjai, intelektualinis prieglobstis.

Man tai - ne mėlyni paplūdimiai, pramogų parkai
ar tylios koplyčios, pasislėpusios tarp miško žalumos.
Ne daugiaaukštės Lietuvos prekybcentrių patalpos, įmonių knygų
supermarketai, kalnų takai ar Karibų jūros slėptuvės.

Mano monumentai – tai išlaisvinti lentynose laikomų knygų švyturiai,
pristatantys užmirštus poetus, neskaitytus antropologus, siekiančius
nuolatinių docentų pareigų, savarankiškai išsilavinusius genijus,
likusius debiutinius romanistus, išryškinantys greitai parašytus
bestselerius, išmintingus istorikus ir teologus, Nobelio, Pulitzerio
premijų ir Amerikos knygų apdovanojimų laureatus, poetus ir grožinės
literatūros rašytojus, pernelyg užtikrintus politinius komentatorius,
mažos spaudos vunderkindus ir viešai išleistus akademikus. Visa tai –
vitaminai lėtam protui ir nuklydusiai sielai šią kūrybos žiemą.

Netikiu besišypsančiais politikais, marketingų asociacijos gydytojais,
zebra-veidžiais bankininkais, raudon-švarkiais nekilnojamojo turto ar
automobilių pardavėjais ar giedančiais pamokslininkais.

In libris confido (Knygomis tikiu).
Galima patogiai teigti, kad žinios,
ne sutrumpintos ar kompiuteriu supakuotos, o
puslapiai sunkiai iškovotų žodžių, šokančios kalbos,
kruopščiai ir kontempliatyviai užrašytos tokių kaip aš ir kitų,
netobulai padėtos į lentynas atvirų širdžių ir protų lygmenyje,
yra prevencinė medicina, stiprinanti mane sugrįžti prie aiškių
nebaigtų idėjų puslapių, kad jas perdirbčiau, peržiūrėčiau ir
užrašyčiau kaip naujus pasaulius ir žodžius visose jų subjektyviose
konfigūracijose, kad galiausiai jos būtų perdirbtos į knygas, kurios,
tikiuosi, atsidurs bibliotekų, knygynų, namų ir kitų mokymosi
orakulų lentynose, kur jas ras ir vartys imlūs knygų mylėtojai,
skaitytojai ir rašytojai, ieškantys atsitraukimo, ieškantys pabėgimo
ir erdvės, ieškantys atviros širdies operacijos be skalpelio...