Šianakt

Šiąnakt gali man nieko nesakyti.
Tavo kūnas kalba pats –
ne žodžiais, o judesiu,
kuris žino daugiau nei mes abu.

Jis sušyla mano rankose,
lyg prisiminimas,
kuris dar nenori tapti praeitimi.
Ir aš nežinau,
ar tu atsiduodi,
ar tiesiog leidiesi būti savimi,
kol aš tampu tavo dalimi.

Kartais atrodo,
kad ne tu mane pasiimi,
o pati naktis –
egoistė, pavydi,
nenorinti mūsų dalinti
niekam kitam.

Ji viską priglaudžia:
nuovargį, aistrą, abejones,
net tuos lūpų pėdsakus,
kuriuos ką tik palikai
ant mano odos.
Ir aš galvoju,
kiek daug kūnas prisimena,
kai protas jau seniai miega.