Tėvuži,Tu?

Ateina laikas, kai žinai -
Eilėraštis pavargsta būdamas savy,
ir nesmagu jam darosi
kai ant liežuvio sau keliu
ketindamas toliau, giliau
po žmones panešioti jį,
bet šitąsyk kelionė neįvyko -
prisėdau kaip šešėlis
kone petim paliesdamas jo petį
ir užsimerkęs vidury dienos,
ogi matau, girdžiu pavargėlį,
labai panašų į save
bet su smuiku...
  - Tėvuži, Tu?

  Nedaug palaukęs,
ilgiau užtrukt neketinau -
senatvė... ji savaip po žmogų tvarkosi
ir šitą kartą
ne kažin kaip kitaip mąsčiau
kaip... (kaip gal ir tie visi kiti,
kurie taip greitai senstam...)
Užleidęs kliedesiui save išlikti savimi
tikiu ir netikiu; -
  - Negi, Tėvuži, Tu?

  - Po titnagą krutu.
Čia kibirkštėlių daug,
ugnis jame kūrenasi,
negesdama nei dienoje,
nei naktyje.
Pakanka kilstelėt bent truputį aukščiau,
kad atsimintum saulę danguje kadais, 
pavasarius po vyturių sparnais,
kad neieškotume,
jog gali būt geriau
negu kad buvę. 
Ir dar... ir dar sakau:
labai smagu matyt, sūnau,
pasikartojanti save.
Ne veidrody, ne nuotraukoj
ar dar kažkaip kitaip,
netgi ne žodyje,
kuomet jį reikia iškalbėti.
Nelaiminkim, sūnau, dalios
kuomet Eilėraštis pavargsta
būdams savyje....
-----_____
iki