Šeštadienio įspūdžiai

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės. “

    Saulelė atkopė ir šį rytą. Ir nesvarbu, kad debesys ją dengė, bet jau beveik visa valanda anksčiau kėlės, nei gruody, o termometras rodė 0 laipsnių, tai panašu, kad šalta žiema lyg ir atsitraukti pradėjo, nors sinoptikai to ir nepatvirtino.
    Noras pasivaikščioti ir patyrinėti, kaip miestas jaučiasi po visą mėnesį trukusių šalčių, paskatino mane nuvykti į senamiestį. Oras puikus, nešaltas, lengvai snyguriuoja, šviesu, it saulėtą dieną. Vienas malonumas, gurkšnojant kapučino, lėtai žingsniuoti ilguoju Gedimino prospektu. Štai ir Katedra boluoja, ir Gedimino kalnas snaigėmis nuklotas, ir Bernardinų sodas, dar baltesnis. Kuo toliau, tuo baltos šviesos daugiau.
    Stiklių gatvelė savo posūkiu kviečia užsukti į svečius. Ji visada tokia jauki, maloniai pasitinka ir išlydi. Kai kurias kavinukes ir parduotuvėles dar puošia eglutės – praėjusių žiemos švenčių atgarsiai.
    Pilies gatvėje Kristupo kavinė kviečia pasivaišinti karšta sriuba. Ilgokai pavaikščiojus toks pasiūlymas tikrai suviliojo. Ir pailsėjau, ir skaniai pavalgiau, ir toliau tęsiau savo kelionę link Neries upės, kuri visada mane grįžtančią namo palydi.
    Nuo Mindaugo tilto žiūriu aš į Nerį ir jos nematau. Sukaustyta ledynų, po baltais sniegynais pasislėpusi upė snaudžia sau ramiai, tik viename krašte pailga properša tyvuliuoja, o prie jos šimtai ančių ir kirų sutūpę, rodos, saugo nuo užšalimo. Vaizdas tikrai įspūdingas, žvelgiant tolyn į užšalusią upę. Nepamenu, kada tokį mačiau.
    Jau ir snyguriuoti nustojo. Saulė praskleidusi debesis siunčia savo paguodos šypsnį, kad neužilgo ji juoksis, „pargraudama šaltos žiemos trūsus. “