Porcelianas

Į rytą išėjau aš vienas,
Į baltą rytą balto porceliano.
Tušti langai ir baltos sienos,
Ten kur kadais tikrai kažkas gyveno

Balti praeiviai – porceliano žmonės,
Einą druska apibertais takais.
Kol tirps ant lūpų sūrus skonis,
Gal jūrą spės pasiekti jais.

-Klausau, alio, ar girdite mane?
Kas skambina iš telefono seno?
Tačiau ragely snaigės krinta ir tyla,
Tyla namuos iš balto porceliano.