Sniego senis ir aš

Žvilgt pro langą – sniego senis
Žiūri į mane.
Pagalvojau, gal sapnuoju?
Pasirodo ne.

Šypsena plati, net spindi,
Nosis raudona,
Ant galvos keista kepurė,
Iš šiaudų pinta.

Sniego senis skelbia žiemą
Ir kai ką daugiau.
Išėjau pasidomėti,
Juk smalsu, mąstau.

Snaigės kloja kilimėlį,
Aš per jį einu,
Tik paslydau, ir prie senio
Paslikas guliu.

Žvilgt į senį, o jis juokias:
- Štai tau ir žiema!
Mes dabar abu vienodi
Sniego apdare.

Ko norėjau senio klausti,
Aišku, pamiršau.
Bet žiema tikrai atėjo,
Tą jau pajutau.