Chaltūros sargiai

Neklausau lietuviškų dainų (Čiki briki).
Jos kelia man pyktį, liūdesį ir juoką.
Klausau angliškas, nors jų nesuprantu.
Jei suprasčiau jas – patirčiau šoką.

Į dailės galeriją neinu.
Prasto vyno pats turiu,
vaišinu juo tik alkoholikus.
Kartais pasislėpęs jį geriu...

Pirmakursių tepliones mačiau ant suolų,
Tuos, kas mokė juos piešt – atleist iš darbų.
Baletą ir operą suprast per sunku:
balerūnų batus vinim prikalt prie lubų –
išvaduokime muziką nuo čežėjimo.

Anoreksija plinta dėl parketo grindų,
uždrauskim judėti ant pirštų galų.
Iš kur išsivystė tokių dar gerklių,
kad rėkti beveik iki išprotėjimo?
Gal lopšinę jiems motinos rėkė balsu?
Drauskime operoj šį nuprotėjimą?

Niekada neklausau žinių,
kur peza politikai vėjus.
Apmokestino stogą virš mūsų galvų –
Apgins kultūrą minia sužvėrėjusi.

Niekada neklausau žinių,
kur peza politikai vėjus.
Per greit vaikščiot mieste nesaugu:
mokėk baudą, jei tris sekundes kamšty stovėjai.
Iš skaitmenionių pinigų... (red. past. „skaitmeniniais pinigais“ - netinkama)

Mes esame kultūros sargai,
ištaškysime visus, panorėję.
Mes turim dantis ir daug akmenų,
daužysime langus Čiurlionio vardu.
Išspirsim su koja tavo buto duris:
Drebėk iš baimės, šunie – kultūra jau atėjo.