Miniatiūra

Tik pramerkęs rytą akis tu būni tikras. Ta pirma tavo minutė, akimirka. Turbūt tik tada. Ir net jei tas tikrumas skauda ir rodos tai tik buvusio sapno slogutis - visvien esi tikresnis, nei po pusryčių lovoje  ar vakare išgėrus mėtų arbatos ir kokteilį su ledukais.
Tai tavo pasąmonė tuo sapnu pasibeldė, tavo esmė, tavo pagrindinė šaknis, kuri dar protėvių genus mena. Tavo tiesa.
O po to pradedi gyventi. Kaip rašinį rašai savo dieną. Kažką tuoj pat užbraukai, užtušuoji - kad nė raidelės nesimatytų. Gal kokią nuoskaudą - skaudžią tiek, kad sunku ir įkvėpti. Kažką brauki storu brūkšniu, bet nestipriai - kad prireikus dar įskaitytum, kad primintų tau tą kažką ne itin malonų, bet mazochistiškai svarbų.
O kitą žodį, žiūrėk, tik dėl akių plonai užbrauki. Dėl savo akių ir dėl  kitų labiau. Žiūrėkit, maždaug, man truputį to poelgio gėda, bet iš tiesų tai faina buvo.
O kažką pabrauki. Storai. Tai juk svarbu, tokia aš šiandien ir būsiu, tai bus mano AŠ. Tas, oficialus, paradinis, plakatinis.
O bus žodis DIDŽIOSIOMIS - kurį dar ir išgražinsi visą. Kaip vaikystės dienoraštyje - gėlytėmis, ornamentukais išpaišysi, spalvotai. Tu toks nori būti. Tokios tu dienos trokšti - šviesios, pilnos. Kasdien kitaip ir kasdien vienodai - laimingos. Bandai ją kurti tokią.
Ir, manyk, pavyksta, tik kad tie juodai užbraukyti plotai vis bado akis. Tu tai žinai, kas ten parašyta, nuo kitų tik paslėpei. Jei paslėpei.
  Atsimerki rytą ir pradedi gyvenimo teatrą. Žiūri vakare - visai pavykęs spektaklis!
Aplodismentai!