Rasos kalba

Išmokau tekėti —
nešdama savyje slėnius,
kur niekas neįžengia be aidų.

Akmenys,
lyg senos mintys,
palaiko mano kryptį,
bet neleidžia sustoti.

Virš manęs visad šlama —
gal lapai, gal balsai,
kurie prisimena, kaip tylėti.

Kartais rasa —
tarsi balsas,
kuris nebesurenka sakinio,
bet dar kvėpuoja.

Ir tik vėjas,
kai klysta keliu,
primena:
būna ir kitas būdas liestis.