Apkabinti save mažą

Apkabinu save mažą —
lyg mėnulis apkabina ežerą,
įrėmindamas jo tylą
sidabro vainiku,
kur bangelės virsta sapnais.

Apkabinu save mažą —
lyg kalnai apkabina aidą,
laikydami jį savo ertmėse,
kol jis sušvelnėja,
ir tampa dūzgesiu akmens širdy.

Apkabinu save mažą —
lyg vakaras apkabina sodą,
įkloja jį į aksomo šešėlį,
kur kiekvienas žiedas
užsimerkia ramybės delne.