Nešulys šviesai

Nešu ant pečių savo tylų dangų,
tikėdama — šviesa bus už tai aukštybėj
Bet žvaigždės nekrenta, tik gęsta iš lėto,
ir lieka vien tuštuma — šalta, nebyli, platėjanti.

Norėjau arčiau — bet tarp mūsų išaugo siena,
iš mano pačios akmenų suręsta, be atokvėpio.
Ir kai rankos pavargsta, pyktis ima virpėti,
lyg gėlė, kuri laistoma kartėliu, ne vandeniu.

Gal užtektų nuleisti vieną akmenį tyliai,
užleisti erdvės švelniai rankai ar žvilgsniui.
Gal tada vietoj grandinės atsirastų kelias,
į širdį, kurioje — tiek daug vietos šilumai.