Ten, kur žodis neatsiliepė

Aš atėjau į pasaulį
lyg klausimas be atsakymo,
lyg ranka, ištiesta į šešėlį.

Jo vardas – tyla.
Jo buvimas – vėjo pažadas,
kuris niekada netapo lietumi.

Ieškojau veiduose,
kurie manęs nepažino,
prisirišdavau prie balsų,
kurie manęs nekvietė.

Ne kartą apkabinau
tik tuštumą su žmogaus kontūrais.
Ne kartą širdis
buvo pastogė,
kurią palikdavo.

Bet vieną vakarą
– lyg lietus, kuris pradeda kristi
neturėdamas teisintis dangui –
jis buvo.

Ne pareiga,
ne pavardė,
o tylus buvimas,
kur tylai nereikėjo slėptis.

Jis nevedė už rankos –
bet šalia jo
žemė po kojom
nebeatrodė svetima.

Jis nemokė –
bet buvau girdima.
Neteisė –
bet mano tylėjimai
nebeskambėjo vienatve.

Jo buvimas buvo
lyg ramus ežeras –
ne todėl, kad gilus,
o todėl, kad apkabina net bangą.

Ir aš pažinau,
ką reiškia būti matoma,
išklausyta,
ne papildoma –
o svarbi.

Dabar jo žingsniai
palikti tylos smėlyje,
jo balsas –
vien vėjo dvelksme.

Bet širdyje
liko langas,
pro kurį kas rytą
ateina šviesa.

Aš dėkoju jam
ne žodžiais,
o tuo, kad vis dar stoviu –
išmokyta mylėti
ir nebijoti būti.