Lyg pinigas auksinis -
pilnatis,
šią naktį sužvangėjo
ir į šulinį įkrito,
ar ženklas tai,
kad dar sugrįšiu,
tu sugrįši
ir susėsim,
ant sapno krašto,
to seno sapno,
mėgstančio pasikartoti,
pilnaties metu.
Atleisime kaltes,
atleisiu aš,
atleisi tu
ir juoksimės,
lyg be sunkumo,
be vienatvės širdyse
ir švies mėnulis,
šulinio dugne,
o mes žvejosim jį,
iš smilgų nusipynę tinklą,
ir mirgės šviesa,
tamsioj gelmėj
ir mūsų akyse.
Li Bo rašė apie pilnaties pinigo atspindį vandenyje. Šiaip romantikams sunkoka surišti pinigo atvaizdą ir dvasią :) Kažkada esu rašęs kad pilnaties atvaizdas bevertis, na pinigine prasme :)
Bet va - tekstuke daug visokių "priegraibų" poetinių, na ir gerai, pasikartojantys sapnai - taip.
Man labai patinka skaityti apie auksinius pinigus. Visa kita - tušti žodžiai. Kaip ir visokių būtų nebūtų kalčių atleidinejimai - nuleidinėjimai per pilnatį. Reik griebt į nagą ir gerai... papurtyti arba tiesiog nušauti su durų rankena. Tada pasibaigs visokie žiūrėjimai į šulinio dugną, matymai ten visokių akių. Niekas švariame šuliny negyvena. Na bet jeigu tai senas ir apleistas - gali ten rasti ir akių, ir įkritusių kačių beigi šunų skeletų. Žodžiu, imkite normalų žvejybos įrankį, o ne kažkokį iš smilgų, ir eikite normaliai pažvejoti. Patikėki, tikrai užkibs koks (ežerų) liūts ar delfins.