Atšalę

Kažkada šiomis dienomis ji mirė.
Net keista - taip lengvai, be graudulio, be  jokios graužaties dėl nebaigtų darbų ir paliktų liūdėt artimųjų. Visai paprastai taip - ėmė ir išėjo.
Gal kad nebuvo kam apraudot? Niekas negedėjo, nesimušė į krūtinę, nelaužė rankų. Ar taip nebūna? Nė nepagalvojo apie tai.
Niekas net menkiausios ašaros neišspaudė - tas, kuris jai išėjus galėjo tapti našlaičiu, irgi buvo miręs. Nežinia, kuris šį kartą buvo pirmas.  Gal sykiu?
Greičiausiai.
Ne, nesigraudeno ir ji dėl ano, jau išėjusio. Nė nelaidojo.
Atšalę.