Atvirumo ešefotas

Dabar manau,
kad  rašyti – tai savo dvasią žadinti,
sielai šventę suruošti.

Savo atvirumo ešafotą statyti
ir pačiam savo galvą ant jo užnešti.

Gal ir nerašiau, gal ir nepradėdavau,
gal intuityviai jaučiau: bausmė ir kančia –
laimė tik prie horizonto,
niūniuodama renka mėlynas vilties žibutes.

Kol ji ateis,
jau ir rožių ant kapo reikės.

Ar nuo mano rašymo jų padaugės?
Visai nesvarbu.
Be atvirumo tos šventės nebus.