O tu pabandyk gyvent kaip pušis.
Vėjai stumdo,
Tyčiojasi.
Negali pabėgt.
Tavo spygliai kiauri kaip skysti nėriniai,
Tad kai lyja
Stovi šlapia.
Ir lauki giedros.
Tik ošti gali.
Kaip jūra.
Ir jausti!
Ar matei kaip miršta pušis?
Ji nenugriūna kaip kiti.
Miršta stovėdama.
Laikas ją nurengia.
Pirmiausia nukrenta spygliai,
Nusilupa žievės.
Nukrenta šakos.
Lieka tik stuobrys.
Tavo gėda.
Naje...anava...na va...taip sakant, tiesos gal ir yra, dabar kai galvoju, tai tikrai tos pušys kažkaip yra linkusios taip, nusistekenti iki stiebo, Bet :D Nu, bet bet, bet ir kitiems gal taip pasitaiko, medžiams kitiems, bet...gal ir rečiau nei pušims, ...nors pušims irgi pasitaiko, būna, kad jas nukerta dar pačioje jaunystėje, pačiame žalume taip sakant, na, bet ką čia mes dabar pušinėjame po tuos pušynus, neverta turbūt tiek ten maltis, nors ir sveikas oras ir visa kita, ir gamta prie minties taip sakant privesta, bet taip tiesmukiškai kažkaip privesta ir nelabai poetiškai, bet...nors...na...nėra blogai, blogai nėra, aha.