Pasakyk

Pasakyk man..
koks gražus saulėlydis 
po ilgo lietaus. 
Ant palangės — dvi rainos katytės, 
viena kitą laižo. 

Žydi vėlyvos tulpės. 
Sodyba meta šešėlį, 
mes vaikštom per balas, slydinėjam. 
Mano batai per dideli, 
tavo — su kulniukais. 

Raudonas dangus. 
Miškas garuoja. 
Stirna išbėga iš paupio. 

Pasakyk — 
ar ne dėl tokių akimirkų mes gyvenam? 
Ar ne dėl jų gyveno ir senoliai, 
kažkada, prieš tūkstantį metų? 

Toks vakaras — 
gentis išlenda iš urvo 
po savaitės lietaus. 
Pylimo, pylimo, pylimo... 

Rūkas, dūmai, jų kvėpavimas. 
Apsvaigę nuo gyvenimo. 
Bet lauke — gera. 
Miško šešėlis slenka per pievą, 
tolumoj garuoja šilas. 

Tada jie pasakė: 
„Tai mūsų kraštas. “ 
Kur daug lyja, 
bet po lietaus — stebuklas. 
Kvapas — gyvas, stiprus. 

Čia — Lietuva. „

Ir jei liktum vienas žmogus žemėje, 
vėl turėtum ją pavadinti. 
Argi rinktumeis kitaip? 
Netikiu. Tik — Lietuva. 

Saulė leidžiasi, 
mes einam per balas. 

Pasakyk man..
Ar matei ką gražesnio?