Pertrauka. Plytelės

Pertrauka.

Vežu pacientę į kitą korpusą –
pakeliui man.

Ji skaičiuoja. Aš matau:
vienas ratukų pasisukimas – pusantros plytelės.
Mano žingsnis – viena plytelė.

Lempos blizga – kas ketvirta plytelė.
Neįgaliųjų ženklas – kas dvidešimta.
Durys į kabinetus – kas šešta.
Suoliukai – kas ketvirta.

Sukame į liftą.. Plytelės baigiasi.
Kitame aukšte bus kitos.

– Kaip jaučiatės? – klausia ji.
Nors aš turėčiau klausti.
Aš ją vežu.
Ne ji mane.

– Gerai, bet pavargau.
– O jūs?
– Neturiu ko pavargti.
Ačiū, daktare.
Čia visi geri.

Rateliai pastringa
tarp lifto slenksčio. Kelių sekundžių pakibimas –
tarp niekur.
Nėra plytelės,
nėra grindų.
Nėra lifto.

Bet viskas baigiasi laimingai.

Dar suskaičiuojame 52 plyteles.
Tada ji lieka.
Aš išeinu.

Į pertrauką.
Nes aš pavargusi.
O ji – ne.