ryte kavos aparatas suklykia
tarsi būtų svarbiausias šito buto gyventojas
langas rodo tą pačią gatvę
vienas šuo dvi praeivės taksi be keleivio
raktai rankoje kaip įrodymas kad egzistuoju
durys spragteli lyg pritarimas
o tada laiptai laiptai oras gatvė
vėliau maišely avokadas ir plaukų kaukė
gyvenimas tarp pusryčių ir bandymo patikti sau
troleibusas slenka
languose veidai kaip neseniai ištrintos žinutės
laikas šiandien ne lekia o laukia
kol kažkas pagaliau pripažins kad vėlavo
o gal viskas liks taip pat
tik aš po truputį tampu savimi
pavasaris mieste
triukšminga su dulkių prieskoniu
kažkas išsitraukė riedlentę
kažkas skyrybų paraišką
o aš perrašiau planus
šįkart įrašiau ir save