Gamta

Prieš pradedant ką nors rašyti, nesvarbu, kas tai būtų: mokslinė disertacija apie nematomų dalelių dinamiką, arba paskaita apie skrandžio vidinių sienelių kraujavimą, o gal instrukcija dėl saugaus pakeliamų tiltų eksploatavimo, arba tiesiog N miesto maisto prekių parduotuvės mėnesinė buhalterinė ataskaita, nesvarbu, pirmiausia reikia pradėti rašyti apie gamtą. Nes gamta yra viso ko pradžia: pirmiausiai atsirado ji, paskui nematomos dalelės, tada žmogus, jo skrandžio opa, pakeliami tiltai ir N miesto maisto prekių krautuvė (galima daiktus vadinti ir senais pavadinimais, ar ne?). Taigi, disertacija galėtų prasidėti sakiniu: gamtoje viskas juda, tvarkingas chaosas, viskas sureguliuota, nors iš pažiūros ir atrodo priešingai. Imkim, pavyzdžiui, kad ir nematomas daleles... Ir taip toliau. O paskaita apie skrandį galėtų prasidėti  fraze – Iš gamtos mes turime pasiimti... Na ir toliau pagal fantaziją. Tiltai vėlgi neatsiejami nuo gamtos, nes arčiausiai jos ir randasi, todėl bent jau nuvalkiotą frazę Gamta visų namai privaloma pirmu sakiniu įrašyti. O jeigu rašyčiau ataskaitą apie N miesto maisto prekių krautuvės buhalterinius pasiekimus, tai pradėčiau taip: už lango siaučia atšiaurus rudenio vėjas, kuris vietomis pro suskeldėjusios sienos plyšius prasibrauna ir į vidų, bet krautuvė nepasiduoda, veikia ir dar gyvuos amžinai. Praėjusį mėnesį buvo gauta tiek tai ivairių prekių, iš kurių didžioji dalis per prekinius santykius iškeliavo į miestiečių būstus, bet, deja, mažesnioji neparduota masė buvo išgabenta į kieme esantį konteinerį ir ten liko laukti utilizavimo, tai yra konteinerio išgabenimo trečiadieniais ir šeštadieniais į už miesto esantį savartyną, Dieve padėk. Tiesa, kai kurios išmetimui gabenamos prekės jau lauke būna kartais tiesiog išplėšiamos iš rankų kai kurių keistų piliečių, kurie verkia ir aimanuoja neva neturi ką valgyti. Gamtoje pasitaiko visokių nesuprantamų reiškinių.  Na ir panašiai. Esmė kokia, draugai. Bičiuliai. Ponai. Broliai. Žmonės. Taip, žmonės tinka geriausiai. Esmė ta, kad gamtos paminėjimas pradžioje bet kokio pokalbio, darbo ar veiksmo yra gero tono ženklas, kultūringo, išsilavinusio žmogaus požymis. Juk ne veltui yra prigijęs įprastas pasisveikinimas tarp pažįstamų: labas, šiandien nemaloniai lyja, ar ne? Arba –  gražus oras, metas pradėti kasti duobę, numirėliai nelaukia. O boksininkai prieš pradėdami kovą visuomet palinki priešininkui minkšto nusileidimo po nokauto. Tokios taisyklės ir jų privalu laikytis.

Ką jau kalbėti apie literatūros kūrinius. Juose gamta dažnai aprašoma net per kelis puslapius. Visokie paukšteliai, pradedant strazdo pašvilpavimu, baigiant varnos dusliu kranksėjimu, lapeliai, šakelės, upelio čiurlenimai, debesų srautai padangėje, lietus, kruša, sniegas, tvankuma, karštis, šaltis, saulė ir mėnulis – viskas turi būti suminėta, Aš net sakyčiau, reikia išleisti tokį gamtos atributų sąvadą, trumpąjį ir išplėstinį variantus, kuriais vadovaudamiesi rašytojai rašytų savo knygas, tarkim, pradžioje paminėti metų laiką, žiema, vasara ruduo, toliau – švietė ar ne saulė, o gal danguje vyravo mėnulis, ką veikė tuo metu paukšteliai, ar jie lesė, ar tik šiaip iš neturėjimo ką veikti tarškė, ketvirtame puslapyje reikėtų grįžti prie meteorologinių aprašymų, na ten pūtė arba buvo visiškas štilis, trisdešimt ketvirtame puslapyje turėtų keistis metų laikas, jei buvo vasara, tai pats metas eiti į rudenį, nes vasara gi nesitęsia amžinai, nors ir kaip mes to norėtume. Žodžiu, jei būtų toks kelrodis, manau, kiekvienas rašytojas tik apsidžiaugtų, kurti būtų daug lengviau: aha priėjau prie dvylikto lapo, kas ten turi būti pagal instrukcijas? Pasirodo vilkas. Ką gi, tebūnie vilkas, kažkaip įpaišysiu jį į istoriją: už lango pasigirdo vilko staugimas, Emanuelė susigūžė iš baimės ir stipriau prisiglaudė prie nuogos Liusjeno krūtinės, kuri priešingai nei įprasta buvo visai neapžėlusi, o lygi ir balta kaip mergaitės.

Tada ir detektyvinį romaną galima būtų pradėti ne nuo sakinio: Johnas vienu smūgiu patiesė Harį ir perėjo žudyti kitus jo šeimos narius, bet, sakykim, šaižus maitvanagio klyksmas pažadino Johną iš nelinksmų minčių ir jis ėmėsi pirmiausia Hario, kurį patiesė vienu smūgiu, o tada ėmė žudyti kitus jo šeimos narius, pirmiausia, aišku, senelę, kuri bėrė lesalą kanarėlei į narvelį, tada Hario žmoną, kurios apgamą ant kairios šlaunies jis taip mėgo, toliau sekė Hario krikštasūnis Robis, mielas vaikelis, kuris gražiai žiūrėsis karste ir visos mergaitės miestelio bažnyčioje rikiuosis eilėje prie kūno, kad dar kartą su apgailestavimu svajoti apie neįvykusį nekaltybės praradimą su šiuo jau sustingusiu klasės gražuoliu. Ir taip toliau. Tada jau gali pasirodyti veiksme detektyvas, koks nors senas džentelmenas Takeris, kuriam šis puikus pavasario rytas labiau asociavosi su rožių krūmo persodinimu į atviresnę vietą, nes obelis taip išskleidė savo vainiką, kad net ėmė užgožti ir seną dar iš močiutės paveldėta rožių veislę, kurios pavadinimą senasis Takeris kaskart pamiršdavo. Šalia jo puikavosi tik prieš savaitę atvykęs iš sostinės stažuotis buvęs šio miestelio mokslo pažiba Laris Grouvis, kuriam šis nužudymas žadėjo puikias perspektyvas, aišku, jeigu seksis jį išaiškinti, o tuo jis absoliučiai neabejojo.

Tai štai ką aš norėjau tuo pasakyti. Kiekvieną rytą vos prisikėlę prieikite prie lango ir pasveikinkite Gamtą, tarkite, būk amžinai, arba gerai, kad esi, tu mano amžinai. Juk gamta – kaip mylimosios veidas, ant jo negalima mėtyti šiukšlių, spjaudyti, teršti, rašinėti bjaurias nesąmones, tipo Goodbye Lenin arba Claba 404, paskui nusimyžti ant to veido ir eiti į tarnybą lyg koks pavyzdingas pilietis ir balsuoti už žalią kursą, už gamtos išsaugojimą ir branduolinių galvučių įsigijimą teritorijos apsaugojimui nuo tariamo priešo ir taip toliau.

Žodžiu, ...