Sigitas SiudikaŠiaulių teatro salėje pagarbi tyla. Gėlės rikiuojasi, tarsi kažkas iš scenos jų neateina pasiimti.
Viena prie kitos glaudžiasi, tarsi jų čia nebereikia.
Atiduotos už šilumą, už šypseną, už aktoriaus darbą.
Scena nepakyla ir nenusileidžia - užteks to teatrinio simbolizmo.
Išėjo aktorius, scenoje palikęs vaidmenis, tarsi žaislus, su kuriais žaidė visą gyvenimą.
Kada išeina talentingas, populiarus aktorius, namų koridoriuose jauti pakylėtą pagarbą, šnabždesys, tarsi prieš pakylant uždangai, santūri šypsena, kad prisiminimai šviesūs, kad dzukiška skaidri kaip ašara.
Išgirsti ”kada sėdėjom mes teatro bendrabutyje, tame bute pirmame aukšte, ten kur vėliau gyveno Vaitkus, Varnas su šeima… kažkas paėmė gitarą… kažkas eilių gabalėlį ir Sigis uždainavo. Nauja daina gavosi… O ką daryti, kada sėdi šeši vyrai, o už lango ant žalio suoliuko moterys verkia ”Aldona, Aldona, nu kam tu tą vaiką atidavei?”
Kas tas teatras? Vieną vakarą vienas personažas ir ryte nauja diena, ir jokio personažo jau nėra. Tai tau ne paveikslas, skulptūra.
Kas tas aktoriaus talentas? Gyveno, mylėjo, nenorėjo, bet išėjo.
Kaip kiekvienas žmogus.
Salėje, kuri iš karto atrodė tuščia, gerai įsižiūrėjus pamatai personažus, kurie scenoje gyveno, mylėjo, labai nenorėjo išeiti, bet išėjo.
Tokių personažų daugiau nebus - štai kas yra teatras, talentas ir netektis.
Gal būt yra ir kitoks teatras, jis ten debesyse ir ten aktoriai nemiršta.
