Kalėdų atostogų vagys

Mylėjau moterį, kuri kasdien mane apvogdavo

Pavasary išėjau į kiemą ir prie upelio pamačiau vaikščioja antis, deda kiaušinius ir prašo maisto.
Fotografuodamas linksmąją antį, taip iš karto ją pavadinau, išgirdau balsus.
“ Nežino ką daro”
“ Kas ją nufotografuos - tas gaus kvietimą skristi į pietus”
Atsisukau staiga, norėjau pamatyti, kas mane kalbina.
Tik ką girdėjau vyrišką ir moterišką balsą - o žmonių aplink nesimatė.
Antis drąsiai krypavo link manęs.
Niekada nenutūpdavo pievelėje antis, kuri nebijotu žmogaus.
Paukštė sukrenkšėjo ir pasigirdo diktoriaus balsas.
“ Kviečiame tave kelionei į pietus. Sėsk ir  skrendam”
Namo virtuvėje virė arbatinis, pliurpsėjo grikių košė, ant stalo susirašinėjimas telefonu. Kaip aš galiu visą tai palikti?
“ Paskubėk, o tai užvers Dangaus vartus ir lauksim visą dieną”
“ Negaliu palikti degančios ugnies” ir puoliau į namus gesinti arbatinuko.
Pirmiausia pajutau seilėtą anties snapą - mane pagavo už kaklo ir neleido pasislėpti  namo viduje.
Apie tai koks didžiulis anties snapas - nespėjau pagalvoti.

Pajutau lyg sėdėčiau ant plunksnų pagalvės.
Antis skrido nemosuodama sparnais.
Siaubas. Jos užpakalyje turbina, kuri sukosi išleisdama džeržgiantį garsą.
Pasijutau nesaugiai kol kas nesupratau ar ta turbina mane nuneš į šiltus kraštus.

Greitai prie mano anties prisijungė dar dvi turbinomis varomos antys, nešančios dvi stambias moteris.
Moterys laikėsi už trumpo anties kaklo ir šnabždėjo maldas.

Staiga antis aukštyn, žemyn ir turbina plerpia.
Priešpriešinis vėjas tiesiog nudraskė man drabužius.
Blogiau moterims, susuktoms jūros ligos.
Būti nuogoms ir susuktoms ligos - ne kiekviena moteris gali išgyventi.
Storesnė moteris ėmė slysti nuo anties nugaros.
Plonesnė spaudė sau nosį - sąmonės neprarado.
Platus storosios veidas išsikreipė - ją paliko sveikas protas.
Nelaimė jaustis storai ir skristi taip aukštai neprisidengus storumo. Geriau tėkštis ant žemės ir pamiršti tokią gėdą.
Pro mane praskrido antinas.
Be jokio balno.
Priartėjo prie krentančios moters ir savo pusmetrio platumo snapu sugriebė jos nugarą.
Moteris pramerkė akis. Grįžo sąmonė.
Antinas išsižiojo ir mus visus pasiekė migdantis blogas burnos kvapas.
Užmigom ilgam.

Gulėjom trise smėlyje. Pramerkiau akis ir supratau  - mes esam Afrikos pakrantėje.
Mano geras draugas, sakė, “ Būsi Afrikoje - išsimaudyk vandenyne. Tai tikrasis ryšys su pasauliu”
Atsikėliau ir bėgte link vandenyno.
Žiūriu mane vejasi maža antis, klumpanti smėlyje, kvaksinti paukščio balsu.
Kur jos turbinos? Kur jos kalbos dovana?

Bangos vandenyne didžiulės. Niekas nesimaudo. Bėga kuo toliau nuo besiritančio, besitaškančio vandens srauto.

Gyvenimas pajūry su antimis ir stambiomis moterimis liejosi laisvai ir linksmai.
Trūko vandens tai storos moterys atsiguldavo ant nugaros ir gulėdavo visą naktį nejudėdamos, o jų bambose prisirinkdavo pora litrų gėlo vandens.
Pagulėjus prieš saulę bambose vanduo užvirdavo ir mes gerdavom arbatą.
Tą rytą gėrėm arbatą, kada lyg juodas debesis pasirodė mano mylimoji.
Jos dešinėje sudegintas arbatinukas, o kairėje puodelis su suanglėjusia grikių koše.
Tylėdama mano mylimoji papurtė antį ir paukščio užpakalyje subirbė turbina.
Mylimoji jėga privertė atsisėsti ant plunksnuotos paukščio nugaros. Pati apsižergė mane iš nugaros ir antis kiek pabėgusi smėlėta pakrante pakilo link namų.
Žinojau, kad taip atsitiks. Nelaukiau malonės iš dangaus.
Nespėjau susigraudinti dėl pavogtų atostogų Afrikoje, kaip pajutau blogą, migdantį burnos kvapą visai šalia.
Šalia skrido plačiai išsižiojęs  antinas.