Adomo palikimo beieškant

Nuo vaikystės,  dažnai girdžiu žmonių kalbas apie dangų arba rojų, kuris, atseit, laukia pasirodant  numirusiųjų teisiųjų.  Ten taip gerai, kad net paskubėti verta.
Manau teisiųjų ir dorai gyvenančių žmonių skaičius žymiai pagausėtų, jeigu būsimi tų paslaugų vartotojai, tiksliai žinotų: kokios paslaugos ir aptarnavimas jų laukia. Laukinis Adomo ir Ievos sodas, kažin ar  sužavės savo obuoliais dabartinį žmogų.
Paslaugų asortimentas neaiškus ir miglotas, kažkoks mistiškai, platoniškai sterilus. Niekam neaišku, kokį produktą gausi, koks bus tas malonumas. Tuo tarpu gyventi pagal Dievo įstatymus, beveik neįmanoma – žygdarbiui prilygsta. Nei vienas mirtingas,  nenori atsisakyti pramogų. Ar rasite jūs tokį, kuris neleis sau malonumo pasilikti keletą nežymių būdo trukumų ar jam malonių ydų. Kokia prasmė tada turėti pinigus ir valdžią – tik dėl tarnavimo žmonių bendruomenėj?.. Parodykite man tokį, galima gyvam paminklą statyti.
Musulmonams,  atrodo, aiškiau. Pas juos nors sekso klausimai išspręsti. Tiesa, tik vyrams.  Kiekvieno laukia po septynias hurijas dausose ir visa amžinybė su jomis debesyse vartaliotis...
Nuolatos kamuoja spėliojimai, kas per prekė tas dangus arba rojus. Jokių bukletų reklamuojančių to prabangaus, nemokomo, amžino viešbučio, teikiamų paslaugų asortimento nėra. Yra kažkokie nesuprantami, net patiems parduodantiems, tą prekę aiškinimai: „Sėdėsite šalia Dievo, giedosite angelų chore“.
Kokioje eilėje aš sėdėsiu?  Ką  jausiu  giedodamas arba sėdėdamas? Manau, kad prestižinių  vietų,  ko gero, man neliks, juk milijonai žmonių ir žymiai vertesnių už mane, jas bus jau prieš dešimtys amžių užėmę. Reiks grūstis tarp milijardų individų. Įdomu juk sužinoti, koks ten malonumas? Manau, kiekvienas žmogus pasirinktų iš teikiamų paslaugų asortimento, jiems geriausiai tinkančias. Manęs, pavyzdžiui, žvejoti nenuvarysi, nors žuvį mėgstu. Kitas alpsta nuo priklausomybės automašinoms. Gal jų ten rojuje iš vis nėra?  O gal  už nuodėmes reikės su paspirtuku  važinėti?..
Tikriausiai  Dievas ir angelai, bei visi šventieji su  apaštalais ir bažnyčios hierarchais, gal geresnę fantaziją turi. Nors nepasakytum.  Mažai kas nuo viduramžių pasikeitė. Per menka mūsų žemiška fantazija. Per menka. Tačiau kiek ji mums leidžia...
Ko gero, gyventume, mes šioje žemėje: nuolankiai sąžiningi, dirbtume nugaros neatitiesę, nevogdami, neišnaudodami kitų, be iššaukiančios prabangos, jeigu žinotume, viską gausime amžinam naudojimui Anapilyje, arba būsime ten taip maloniai užimti, kad nieko mums netruks ir nereiks.
Labai dažnai matau suklupusius maldose, net bažnyčios labdarius, kurių visos mintys tik apie žemiškas gėrybes  sukasi. Kam savo mintis į dangų kelti, jeigu apatinė kūno dalis maloniai nuodėmių liūne vartosi.
Ar negyventume mes čia žemėje švariau ir  būtume ištikimesni vienas kitam, jeigu žinotume; laukia mūsų danguje po septynias hurijas ar hurijus (nediskriminuojant lyčių).  Apsidirbti su tuo krūviu, turėtume amžinybes laiko.
Man toks nepasotinamas, maniakiškas  seksualumas kelia šypseną. Jau dabar į senatvę darosi arčiau širdies išminties meilė. Nors ta išmintis?.. Ji tokia nesuvokiama, kaip rojus...
Manau, daug kas būtų laimingas rojuje, išvydęs alaus ir vyno upes, kuriose plaukiotu: džiovinta žuvis, kumpiai, sūriai ir kita užkanda. Daug kas už tokį rojų pasirašytų. Svarbiausia, kad kepenys neskaudėtų, prostata nevargintų. Vartok į sveikatą visą amžinybę, neprakaituodamas.
Todėl ir  jaudina pagrindinis klausimas – ko mums laukti?.. Kas tiksliau paaiškins?.. Ar verta stengtis? Tų besistengiančiųjų vis mažėja. O gaila!.. Kuo realesnė būtų rojaus vizija, to didesnė aukso amžiaus tikimybė būtų  čia, žemėje!..