***

sapnuoju, kad
vaikštom balto smėlio
paplūdimyje ir
prasideda audra
jai stiprėjant
artėjam prie jūros
kol smėlyje
išnyksta mūsų
pokalbiai ir daiktai

sapnuoju, kad
vėl susitikom
bet niekaip neprisimenam
kur reikėtų grįžti namo
ir kaip apskritai tiek laiko
šitaip keistai gyvenom

sapnuoju, kad
pro mūsų akis
į save nuolat žiūri
gyvūnai, augalai ir upės
ežerai, jūros ir miškai
bet mūsų viduje
per klaidu ir per mažai
vietos šiai minčiai

sapnuoju, kad
ilgiuosi žmonių, kurių
nebėra ir kad
vis einam kartu pasivaikščioti
bet jie eina visai ne šalia
kažkur labai skuba
išnyksta priekyje lyg visas
kelias ir visas horizontas
specialiai pasiimtų juos
vėl ir vėl

sapnuoju, kad
einam šalia
o tarp mūsų
vaikšto stirnos

taip tyliai ir taip atsargiai,
kad,
be jokios abejonės,
ši vieta sapne ir bus
pati svarbiausia