Krentu

krentu ant tavo tikėjimo įstatymų
kaip Romos krikščionis ant gladijaus
tie ašmenys jau ne kartą mano protą pervėrė
neklajoti jau daugiau tavo mėlynų akių
žvaigždynų tyruose

visus inkarus iš dumblo išrovei
visos mano minčių grandinės sudaužytos
ir kabo kažkur už plokščios žemės krašto
kosmose

kaip paukštis naktį į tuščią salę įskridęs
vis į aklinas sienas atsitrenkiu
kur tas mėnulio tako plyšys
pro kuri šviečia
nežinomybės spindulys

neradau tos šviesos šioje žemėje
tik randai paliko
nuo aklinos sienos smūgių