Šiugždantis jausmas

Kartais nutinka taip, kad išgirstu anksčiau niekada negirdėtą melodiją ir tuomet krūtinėje pajuntu šiugždantį jausmą.

Tas jausmas būna gilus ir savyje daug talpinantis. Man atrodo, kad tai yra klampus jausmas, nes jam mane palietus, galvoju, kad skęstu ir grimztu.  Šį jausmą gali sukelti kvapai, skoniai, žodžiai ar bet kas, kas būna ta kibirkštimi, uždegusia supratimą, kad jausmas apie kurį kalbu, yra visai ne kas kita, o seniai praėjusių dienų ilgesys.

Ilgesys, kuris veržia širdį, kuri nori sugrįžti į praėjusias dienas, į žmonių, kurių nebėra draugiją, į pasaulio matymą žvilgsniu, kuris prabėgant dienom keitėsi ir negrįžtamai pakito.

Atsitinka taip, kad keliauju toli nuo ten, kur esu ir suprantu, kad giliai pasąmonėje vinguriuoja tokia mintis susipynusi su viltimi, kad toldama fiziškai, pateksiu kažkur, kur laikas ne skriejo, o lėtai tekėjo ir aš būdama ten, galbūt pasijusiu arčiau vis tolstančios praeities.

Nors jausmas ir klampus, bet lygiai taip kaip greit apgaubia, tai taip pat staiga ir paleidžia, nes jį užgesina dabartis, kuri pildo mane momentais, kurie kažkada gal taps tokiais pat sušiugždėjusiais jausmais.