Odė XXI

Pakrausiu širdį, kad ji galėtų kraut mane
Akis įkišiu į elektros lizdą.
Nutrauksiu odą, pakabinsiu ją kampe
Ir dingsiu iš pasaulio, kol niekas nepamiršo.

Ryte iš naujo prisijungus pakeisiu asmenybę
Surasiu naują išvaizdą ir nuostabius rūbus.
Bandysiu prasiskaidrinti tą blankią kasdienybę,
Bandysiu sau patikt ir tuo įtikinti visus.

Aplinkui – netikrumas, pavirtęs į realybę
O gal tikrovė, pavirtusi melu.
Surasti tiesą – tai klaidžiot po vingrybes
Ieškoti ten, kur vienas netiki kitu.