*230110162024

Dievas mato, kaip
į ausį, muziejuje kuždu 
Antikinei skulptūrai
savo paslaptis,
ten kur nesiekia
vaizdo kameros
ir žaidžiu pirštais per nugarą 
mintis įkyrias

Dievas irgi po liežuviu jaučia
dulkes nuo sustingusio marmuro
ir žino, jog po šia iliuziją primenančia oda -
nėra nieko. Niekad nebuvo,
ir jeigu būtų.. Nežinau.. Būtų keista.

Kai tai sakau galvoju apie Mikelandželo,
o gal labiau apie tave, bet dabar geriau pamąsčius,
kodėl čia vėl Buonaročio portretas?

Nes kai paskutinį kart mačiau tavo veidą,
Dieve, atrodė, kad lieti mano pirštą,
pavargęs ir gal net nusivylęs
gal įtūžęs, bet toks - toks koks būna žmogus:
kai labai myli.

*Instant crush*

Už durų palikau atsakymą
į tai ką liepei parašyt
ir tai nesugrįš niekad
kaip tekstai, kurie dingsta
ekrane pasirodžius žodžiams
-pildyti gali tik prisijungę rašykai. 

230110162024