Traukinys į tamsą

Stasys tvirtas kresnas vyras, trijų dienų barzda ir kupeta plaukų jį darė panašų į seną, išprotėjusį kaimo muzikantą. Jis pakėlė ranką nusibraukti nepaklusnius plaukus nuo išrasojusios kaktos ir pamačiau jo tatuiruotę ant riešo.
Mes ėjom su Mylimąja už parankės paskui Stasį į kultūros namus.
Mažame miestelyje, privačiuose kultūros namuose, tą vakarą rinkosi  geriausi bendruomenės žmonės tiek geriantys, tiek neseniai metę.
Kada pirkom žemės sklypą miestelio vidury, ten šalia malūno, pamatėm Joną. Už butelį alaus jis papasakojo, kaip jis sapnavo traukinį, kuris važiavo tiesiog į jo namą, pervažiavo jo lovą ir dingo bulvių lauke. Linksmai taip pasakojo, tarsi mes visą gyvenimą buvom kaimynai.
Jonui dar vaikystėje gandras juodu snapu dūrė į pilvą. Daktarai jam graudžiai kartojo; tik degtinė gali tavo žaizdą dezinfekuoti. Nuo to laiko jis negalėjo nei vienos dienos išbūti negėręs.
Vienas paukščio smūgis pakeitė jauno žmogaus gyvenimą.
Stasys užlipo į juodą sceną ir tik baltas prožektoriaus spindulys išplėšė iš tamsos jo besišypsantį veidą.
“ Tokia proga. Visi savi. Mes padainuosim, o jūs pašoksit, ar gerai? ”
Trenkė muzika. Stasys lyg pašautas erelis ėmė suktis, trepsėti besisukdamas apie save. Muzika pasklido po salės kampus. Stasys ėmė šokinėti tarsi, bandantis išsipurtyti šieną iš nugaros.
Sėdėjau šalia raudonskruostės medicinos sesutės Kristinos, kuri vis atsisukdavo ir klausdavo:
“ Oi, buvo laikai…o dabar, tikriausiai, neatpažįstate? ”
Žiūrėjau čia į Stasio mėtomas į šalis rankas, čia į ugnimi degančias Kristinos akis. Girdėjau kaip viesulu sukosi ir krito dulkes purvinoje scenoje.
Stasys nušoko kreivomis kojomis nuo scenos ir, pagriebęs mano mylimosios ranką, pabučiavo.
Užgrojo muzika.
Stasys nusilenkė ir pasipylė dainos
Medicinos sesė Kristina šokti negalėjo, ji kvatojosi tarsi stovėtu saulėtame miške.
Elegantiškai sukosi kumpanosis šlubas bibliotekos vedėjas. Neseniai iš Vilniaus atsikrausčiusi Gelumbytė kukliai nuleido jam ant peties garbanotą, ajerais kvepiančią galvą.
Stasys nepraleido nei vienos linksmos melodijos. Suko aplink sveiką kūną rankas, daužė į grindų lentas brangios odos batais.
Mano mylimoji šoko su Stasiu, negėrė, bet blaiva nebuvo.
Kai saulė leidosi į šiaudais nuklotą lygumą, su trenksmu atsivėrė kultūros namų durys ir į salę įgriūva du anglai ir vietinis lietuvis.
Palydint besileidžiančią saulę, uždainavo abu anglai.
Jie dainavo jau gerokai po kelių tuščių butelių.
Stasys apsikabino abu anglus ir niekaip negalėjo pritarti, nes nemokėjo angliškų žodžių.
Kristina staiga pašoko ir tip tip tip, skalsiais žingsneliais taukšėdama, priėjo prie Stasio, kuris laikė už rankos besišypsančią mano mylimąją.
Dainininkai, pagavo aukštą natą ir  laikė kol visi ėmė verkti.
Kristina trenkė stipriu apvaliu kumščiu Stasiui į veidą.
Jis žinojo, kad žmona atsidėkojo už vakarą.
Stasys įsitempė, jo lūpos tapo siauros.
Man už nugaros ėmė kukčioti moteris.
Stasys staiga uždainavo ir ėmė trepsėti.
Mano Mylimoji sulenkė ranką, suspaudė kumštį ir kiek įsibėgėjusi smogė Kristinai.
Kristina palietė kruviną nosį ir į ašaras.
Kažkas pasakė: “ Netrepsėk”
Stasys puolė anglus, kumščiais daužė jiems nugaras.
Bibliotekininkas trenkė pirmam anglui, lyg tas viskuo buvo kaltas.
Muštynės gavosi stiprios, po valandėlės jau buvo ir suplėšytų drabužių.
Besigelbėdami anglai bėgo ant stogo.
Paskui svyravo dainuojantys lietuviai.
Stogas lūžo keliose vietose.
Paskui Stasį, atsivėrusioje skylėje, dingo ir mano Mylimoji.
Greitoji išvežė Kristiną ir anglus.
Degė žvakė.
Prie sudaužyto kaip obuolys Stasio lovos budėjo mano Mylimoji.
Žinojau, kad ji tikisi, kad Stasys mirs ir paliks jai nedidelį turtą už jos supratimą ir žmogišką užuojautą.
Galvos mostu ji liepė man išeiti.
Išėjau į vakaro tamsą.
„ Sėsk, parvešiu“ išgirdau pragertą Jono balsą.
„ Kur sėsti? “ paklausiau nustebęs, nes jis stovėjo vienišas, o rankose laikė lyg ir vairą.
„ Sėsk į mano traukinį. Aš visada po „pjankės“ išvežioju po namus“
Jonas sušuko čiuku  čiuku  į tamsą lyg jis būtu traukinys.