Rožės tyri jausmai, svajoklės nekaltos svajos

Lyg vakro vėjas, 
Kedena lapus. 
O kas jei, tas šelmis, 
Tau meilę atpūs?

Parausta,  lyg rožės, 
Svajoklės veidai. 
Ir kam gi paglostei
Tu ją nelauktai? 

Štai saulė jau leidžias, 
Tenai, vakaruos. 
Kažkas ima plakti,
Liežuviais, lyg rimbais. 

O ji nekalta,
Lyg gėlelė laukų, 
Sau žydi ir skleidžia
Tą grožį žiedų. 

Žiedai tie,  lyg mintys, 
Lyg norai ir viltys, 
Lyg meilė galinga, 
Dosni, rūpestinga.