Jaučiu - giesmė nubus,
Gal ryt, poryt,
gal dar po šimtmečio ar netgi ir vėliau-
nesamstau laiko kalendoriais iš toliau;
per pajautas jis atliula iš tolių ateities
smalsus, mįslingas, gyvybingas
kaip titnage ugnis.
(kūrenasi, kūrenasi
nei vandeniu užliesi,
nei vėtros sūkuriais užpūs
kūrenasi, kūrenasi...
o nuo kada?)
Ir nesvarbu, kad netikiu
tačiau žinau, kad karieta,
kinkyta trylika žirgų
į ląstą, paliktą išėjusios širdies,
tartumei liga dar negirdėta
arba laaaaabai SAVA nebuvėlė
atgal krūtinėj kinkiniu pargrįžo.
Bladukai, kur dingsti?
- Oi neskubėk, Prany.
Kaip naujiena ir pats čionai esi
bet tavo supratimuose jos dar nedaug,
tik mažas lašas.
Jauti mane, žinai mane,
bet akys nepamato.
Ne šiaip sau ir scena
iš tavo rankos delno...
- Ne tik jaučiu, žinau, bet ir girdžiu
- Taigi eini eini žmogus kalnais
kaip protėvių takais,
kol vieną kartą ištari:
“Pavargom, broliai- sesės,
tebūnie mums bent poilsis
kaip Lietuva”
- Lig tokio poilsio (bent man taip regis)
negreitai dar
- bet įtaigu,
kad jau ir pats parėkauti išmokai
Difuziją pašaukti kaip valdovę
- O ji...
- Na taip, o ji:
„ Kuomet esi visur
nereikia būti karaliene,
nereikia rodyti kaip į sugrįžusią nebuvėlę.
Tiesiog Difuzija ir tiek.
Tiesiog šventorius Žodyje.
-----_____-----_____
(tikiu į tęsinį)