? X Negaila tavęs, širdie = (6)

Kaip susitaikyti su savimi,
kai pajauti,
kad šitoje erdvėj tiek visa-ko, 
kad negirdėto, nematyto, nežinoto
kas valandėlę vis daugiau,
pats netikiu, kad taip.

(žiupsnelį sumąstau ir,
į posmą susižėręs, imuosi kito -
it apkalbėdamas ir jį kartu)

Ar kas galėjęs tart kitaip,
kai šį erdvė akims kone tuščia?
kai protui įsikibt imtynių
nei poreikio, nei paskatos...
Ir mano Aš (taigi Savęsp)
būti Praniu vienaskaitoje nepanoro,
o ir šventorius...
Iš kur jis šičia toks?
Iš kur ši valandėlė
kuomet tartum akmenį apžiojęs
rodau ir tariu:
- Difuzija valdovė jo.
Difuzija, -

(dar kartą pasakau,
Ir vėl, sužėręs tai į posmą
galingai suvokiu:)

Negaila man tavęs, širdie.
O ar skaudės, ar neskaudės
išeinančios į scenos teismą,
šiuomet man jau nerūpi.
Žinau - ESU ir įsitikinęs,
kad jeigu ir galva
išeitų būti valkata -
TTEEGGUU.

Jau nemanau, kad sarmata manyti taip---
net ir sustoję traukiniai,
atmintimi gyvi išlieka -
važiuoja, dairosi langais,
o ir konduktoriai kaip dvasios tvarkdariai,
atrodo, kad ne kas, o būtent jie
išmokę plieną pagal laikrodžius,
pagal tvarkaraščius gyventi...
Ar pasakysi, kad sargyba nebudri?
kad neužtenka parako?
kad polėkius apėję rūdys?
jeigu ir jiems jautru
kad ir archyvais įsipiršti
į gyvastį būties.
-----_____-----_____
(tikiu į tęsinį)