Pasiklydę

I

Ošiantis balse, kuris esi
virtuvinėje kriauklėje,
tu juk visada apie rudenį;
Bokštų šešėliai krypsta į vakaro pusę,
praslenka sargo veidu –
taip tykiai eina saulėlydžio laikrodis.

Gaisrinės bokšto šešėlis,  liepsnos šešėlis,
mergaitės šešėlis kalkakmenio aikštėj.

Laikas eina įsispyręs į tėvo minkštas šlepetes –
gal todėl ir negirdim... Tik jaučiam,
kaip kartais pasikelia vėjas,
lyg kas būtų pro šalį prabėgęs.

Taip kažkur tolumoj švilpaudama armija vaikų,
pavargusi po mūšio traukia į vasaros naktį,
ant aštrių savo iečių suvėrusi
raustančias žemuoges

II

Koks dūzgimas šioje celėje,
kurios lubos žvaigždėtos ir
sienos nutolusios viena nuo kitos taip,
kad jau net nebegali būti sienomis.

Ant staktos vinimi užbrėžtos augimo žymės –
pasaulio mažėjimo žymės.
Kiek tau metų? Koks tavo vardas?..
Kaip sunku visa tai prisiminti, kai kas rytą
nubundi vis kitame pasaulyje.

Mama, lygintuvu pradeginusi skylę suknelėje,
susigraudina, po to vis tiek užsivelka ją
ir žiūri pro tą skylę į mane, miegantį jos viduj,
sugniaužusį mažą kumštelį.

Taip planetų dulkės kaupiasi ir gula
ant rainų ir pavargusių bičių kūnų –

tu galvą užvertusi žiūri į vakaro dangų akytą,
palikusi visą spiečių žvaigždžių
dėl vienos pasiklydusios bitės