man visada buvo pajebat

sakysit ir būsit teisūs
tačiau
poezija nėra žanras literatus
joje nebūna klaidų
klaidingų
nebent žmogus ne tas
bet xDDDievas žino
neįmanoma jos parašyti
belekaip
iš anksto pagalvojus
ji ir yra pelekas
žuvies į šonus plakantis
kad pasislėptų nuo savęs
didesnės o ką
ji nori pagauti
tai nebent save pačią
ant kabliuko
tai nebent kvėpavimas
tas
kitame laike
kaip tu nesupranti žvejy
kas iš to kablio viename gale
jei nesupranti žiovaujančios
patyčios
tai---
atspindys

poetą bando apžioti akmuo
ir poetas bučiuojas su
juo su ištraukta
žydų karaliaus galva
ak paleisk
ją atgal
ji nepratus prie apkabinimo
ir dangaus

ir aš meluoju
nes poezija yra
melas ji yra
kalbėjimas tas
tavo paties ta
nuostaba tas
matymas
to
ką pats parašė
ką tik poetas
žodžiu---
tas melas
ta kasdienybė
kai neši šiukšles
kai gaudai žiurkes
kurios išvirsta
baruose
į istorijas
bandančias pagauti
pagavimą
ir daugiau nieko
nes kaip kitaip tu paaiškinsi
jog pelėkautai pagavo dvi
žiurkes ir viena mirė
iškart
o kita ridenosi
kol prisikėlė mirusi
ir kodėl poetui buvo taip sunku
nuspręsti
kuri čia dabar gyva
ir kad kambariokė ketvirtą ryto
paprašė neišmest negyvos į konteinerį
ir kodėl poetas tą interpretavo
taip skaudžiai lyg gyvoji
būtų jis pats

ir nebesvarbu
nes ją paslėpiau kampe po balkonu
ir kitą rytą
tą rytą
tą patį rytą
(jau buvo rytas)
šiukšliavežininkas žiurkės vietoje
padėjo žuvį
aš pakėliau akmenį
po juo nieko nebuvo

ir štai taip pasidaro
keista kad keista
kad nėra to ko nėra
ir štai taip prieinu
prie vaikystės pamenu
gimdyvė pasakojo
kaip užsilipus ant beržo
jauno ir plono
jis smagiai nulinksta
kad tai smagi pramoga
kaip ir egzorcizmas kai lyja kaime
kaip ir surežisuotas vizitas pas daktarą
nes spektakliai kainuoja bilietą
nes aš žinau kas yra nesuvaidinima
kai plaukais prisikaliau
prie jos prie kryžiaus
ir nenusileido dievas
pakilau tik aš
nes ai bliad dieve brangus
koks tolimas dangus
ir manoji svajonė
neišsipildžius

pašokti striptizą miške
po sulūžusia vaivorykšte