džiaugiuos tavo šviesa, o tie filosofai. kurie tapatina " gerumo ir grožio - svieste sviestavimo - juoko verti, nes juos jungia noras, pasinaudoti lengva galimybe pademonstruoti, koks aš pastabus ir protingas... manau, sąvokos nevienodos - juolab, dvasinė teksto plotmė... Sėkmės.
Žmogaus jau nematau, nėra jo, o ir atsimenu jį didžiausiai per jo
gerumą, bet čia tariu kitą dalyką -- ir gerumas oi kaip nevienodai atrodo savo išraiškomis. Savyje jis vis dėlto turi daug spalvų. Manau, kad te nebūna poezijai uždrausta apžvalgyti toki dvasinį peizažą kaip labai subtilią būseną, tarkim, GYVASTĮ.
lapkričio 13 garuoja pirtis, slidinėjantys ant prišalusio liepto, aaaa, čia jūs apie grožį, nardykim, kur tu jį rasi, tarp senų bobų, kad žodį gražų pasakytų, dangus jau kulniuku praskeltas.