Juozupinė lelija

Žodzuos pražįsta balta lelija Juozupinė,
Kap anuomet, tuoj čėsu kap norėjai išaicie,
Vakarų gena tamsa ir suscingsta gimcinėj,
Vėlei pamiršom mes vėjo išvyscytų graicį.

Budi cyla, miega vėlės, vaiduokliai, nykštukai
Žaidzia slėpynių, pavargusius debesis gano,
Vėl per kalnelį ateina niūri Juozapota,
Lazdų medzinį pastato tetulė ne mano.

Tau aš paklosiu paklotų mažam kambarėly,
Cik pakuždėk, kad slapčia tu nakcy neišaisi,
Tavo palangėj kvepės Juozupinės lelijos, tos gėlės
Mūsų kancos, mūsų skausmo guodėjos.

Viskų, o viskų aš tau iškuždėsiu in cylų,
Lai niekadu toj gėla neateina, nucyla.