(de) Ža-vu

Žavu
Kai kritus žemėn bjaurastis
Sudūžta

Ir kai girdžiu minties metalo pjūklą
Kuris it audinį
Supjausto tavo kūną

Taip maniakiškai ramu
Kai skauda tau

Ir kaip gražiai
Ant batų krenta pelenai

Net sniegas kartais būna
Suteptas raudoniu

Taip kaip atkakli tyla
Tavųjų žodžių seklumom

Tu neramus žmogau
Tarsi audringas kiras

Prinokęs vaisius irgi kartais būna žalias

Kaip būna žalias ežero paviršius

Nei plaukti nei galvoti negali

Bet kaip žavu kaip virš klampynės
Nutrūkęs debesis
Atskiedžia
Mano protą