Amžina šviesa

Kartais, būna labai sunku, savo vaizduotėje, atgaivinti nuo vaikystės laikų brangius, jau išėjusių žmonių veidus. Mamos veidas, vien tik pagalvojus apie ją, iš tamsos, iš ano pasaulio, man pasirodo akimirksniu. Kaip aš džiaugiuosi, kad turiu nors tokią galimybę su ja pasimatyti.
Dabar esu už ją, 7 metais vyresnis. Ar aš galėjau pagalvoti, kad gyvensiu už mamą ilgiau? Kokią neišmatuojamai didelę skolą jai jaučiu, už jos pasiaukojimą, už jos nusiviliantį tylėjimą, kai ji mane matydavo ne tokį, apie kurį svajojo, kad aš taip ilgai, netgi iki jos mirties, nepateisinsiu jokių į mane dedamų vilčių. Kiek daug aš galėjau jai padėti, paprasčiausiai dažniau apkabinti, paguosti

    Mano dabartiniai apmąstymai, lekia kaip klykaujantys, išskrendantys paukščiai į tikrąsias dausas. Mano dabartinė atgaila ir ketinimai nieko neverti, kaip šių paukščių sparnų šešėliai dangaus žydrynėje.

    Visi žino posakį: “Kuo arčiau žvaigždės - tuo didesnės kančios”. Nuo pat vaikystės mes apsupti stebuklinguoju poetiniu pasauliu. Atsimenu, paklausdavau mamos, kodėl danguje šviečia žvaigždės? Ji man atsakydavo, kad tai šviečia dangaus langeliai, pro kuriuos į mus žvelgia sergėjantys  angelai, stebi mirę giminaičiai. Kas žino - gal pro vieną iš jų, mane dabar stebi mirusi mama?

Atsimenu, sunkiais pokario metais, kai mūsų namuose pritrūkdavo pieno, o aš įkyriai mamos jo prašydavau, ji ramindavo: “Atsigerk, vaikeli, pilkos karvutės pieno”. Ir parodydavo į šulinį. Vėliau aš jai  ne kartą dėl to priekaištavau. Ir dabar turbūt ne vienam vaikui daug ko trūksta…

Kai mamos neliko, labai jos gailėjausi. Kaip sunku jai buvo Ir jaučiu, kad niekad gyvenime nesu gėręs nieko skanesnio ir tyresnio už tą vandenį iš vaikystės šulinio. Aš dabar žinau –  visada buvau motinos širdyje! O kur buvo mano širdis?.. Man ir dabar taip reikėtų pasitarti su mama, nes visi jos žodžiai, patarimai, pranašystės išsipildė ir pildosi.

Todėl toks jaudinantis  sugrįžimas namo. Daugelis iš mūsų į gimtinę galime grįžti tik atsiminimuose. Bet ji yra gyva, amžina mūsų žodžiuose. Taip gera pareiti net ten, kur niekas tavęs jau ir nelaukia.

Kol aš gyvas, su manimi visada bus gyva ir mano mama. Tereikia tik užsimerkti ir visada iš tamsos, iš nežinios, pasirodys jos besišypsantis veidas. Gal pagaliau ir manimi tu gali pasidžiaugti, mama?