Vy_rai ak_menys

Senoji vaikystės vilkė
Rūku aptrauktomis akimis
Mišku rimuoja
Jog vyrai verkia
Kaip akmenys lyjant
Jautrūs tik akimirkomis
Ir kieti visą laiką
Jų gyvenimas it
Lauko gale iš arimų
Surinkti rieduliai
Vien mėnuliui
Meldžiasi net lūpų
Nejudinant
Tad niekada nežinai
Apie ką jie iš tikrųjų mąsto
Samanos slepia jų keistus
Išsigalvojimus
Kartais pabeldi paspiri
Ir niekada nežinai kiek laiko
Akimirką, amžių ar milijoną metų
Čia riogso
Jų pliki kiaušai išduoda
Kaip greitai dėvisi
Paukščiui apdirbus
Nesiskundžia
Susirgus  niekur nesikreipia
Savyje miršta
Paklydę niekada nepareina
Pasimetę susinaikina
Nugludinti būna
Tik prie jūros
Ir inkstuose
Taip ir esa
Ne visoms
Ir tikrai ne visiems
Jie it po vandeniu
Daužomos giesmės
Būna suskyla
Arba užmiega