Mėnulio prijaukinimas

Vakar ilgai žiūrėjau į pilnatį.
Mėnulis - mane stebinti vilko akis.
Neatsispyriau bauginančiam žvilgesiui,
maldavau: teatplaukia vokas - debesis
Ir teuždengia jį bent akimirksniui.

Turbūt kažkas išgirdo mano maldas,
nes mėnulis buvo paimtas su kūnu į žemę:
mirguliuoja jo sidabriškas atspindys upėje.

Dabar jis yra kaip iš irštvos išplėštas,
žmonių namie užaugintas vilkiukas,
nebemoka suleist dantų ir įkast,
bet iš ilgesio gimtajai olai,
atkakliai ir mėnuliškai žiūri.

Įsiklausyk, mėnuli,
išgirsi mane tiksint:
Ma-nim bė-ga lai-kas.
Bet ne, tai aš-bė-gu-lai-ku.
Girdi, pilnas mėnuli,
tyla perskrodžia staugsmą ir riksmą.
Aš įkvepiu, įkvepiu,
kiekvieną tavo garsą įkvepiu.
Čia dėl šalčio, tik dėl šalčio, kartoju,
Ne todėl, kad..., nepagalvokit, ne ne.
Tik dėl sniego, atspindžio, kvaitulio.
Neik, sakau, neik, ten užkarda.

Tai buvo riba tarp tavęs ir manęs.
Tai buvo riba tarp tavęs ir manęs.

Jos nebuvo.

Sveika, mėnulingos pilnatvės pilnoji.

Tuo pačiu metu į sraunų vandenį
krenta du kūnai:
šiaudas ir žmogus.
Šapelis viltingai įsikimba 
į sidabrinėje upėje skęstantį
ir maldauja: išgel-bėk mane.

Jiems šypsos ir linksi mėnulis.