Speigmetis

iš kur šitas šaltis namuos?
iš manęs

mano veidas švelnus kai jį glostai
iš kitos veidrodžio pusės

nes išvirkščia žemės pusė yra švelni
kaip karakulio sapnas
geroji pasaulio pusė glotni ir maloniai vėsi
kaip karsto pamušalas
kuri liesiu tada kai bus leista
liesti daiktus iš paties jų vidaus

iš vidaus paglostyti motinos pilvą
pridėti delną ir justi kaip lyja
ir neskauda visai
jeigu įsčios gerai užrakintos
jei gerai užsklęstas vanduo

nes aš esu šaltis, kuris įeina į vandenį
ir jame iš vidaus užsidaro
žiūrėk jau traukiasi ežero paviršius
tu niekada negalėsi įeit
į šį mėlyną kambarį
kuris skamba vos priglaudi pirštą

ir kodėl į karstus niekas nesutelpa dviese?
sako, ten ankšta nebus
bet erdvė kažkodėl tik vienvietė

ir jokie kirviai ir jokios knygos jau
neprakirs šito sąmonės ledo

per pusę skils lankai
juosiantys Diogeno statinę
nes šaltis plečiasi
kartu su visata

ir vyzdžiais
žiūrinčiais
į krentantį laiką:

iš tuščio pasaulio
į kiaurą