Kai vienas sau keleivis

Einu,
bet tyliai,
nežinodamas net kur ir ko
ir vis dėlto tikėdamas,
kad toks gyvenimas taip pat žmogaus.
Nenoriu jo tuoj pat  į atvaizdą
kaip į peizažą sudėlioti,
tačiau imuosi reikalus rikiuoti taip –
kai vienas sau  keleivis,
kai vienas sau Pranciškus, Pranas ar Pranys,
kai vienas sau tik aš visur esu,
net vienas sau išmokęs
susitikt su tolimiausiu savimi
ir nežinoti, nepažint savęs
kaip anuomet atrodęs žmogumi.

Einu,
bet tyliai,
nežinodamas net kur ir ko,
bet jeigu kas kažkam ne taip atrodo
kaip šitaip išmanyta,
tai vėlgi ne kažkur,
o vienas savyje ir sau 
bastausi paieškodamas tiesų
lig Paukščių Tako
(galaktikos gimtosios) pakraščių.