Negirgžda varteliai į sodą

užgesino
visus mūsų židinius
visas koklines krosnis
kaukiančias žiemą
raudonais drakonais
ir kvepiančias pušies sakais

paleido pavėjui svajones
negirgžda varteliai į sodą
nuo ryto iki vakaro

o tos pačios
mažytės pušelės
virto
burinių laivų stiebais
išsaugoję savo
bajoriškai tiesų siluetą

kažkada dulkėtas kelias
nenoriai neria į mišką
nuo pražydusio rapsų lauko

pasaulis toks perpildytas
ir taip kartais vieniša
kad norisi grįžti
į mamos pasaką