Taigis taigis, Pranai...

Kad ir kaip ką berodytų ant stalų atversti ar ant sienų iškabinėti kalendoriai, tikėtis per (ar pro) juos apžvalgyti savyje sukauptą laiką, oi kaip nepaprasta, o neretais atvejais net neįmanoma orientuotis jų rodomose, fiksuojamose erdvėse. Štai, esą, jau pusiaužiemis, „Šv. Pauliaus atsivertimo“ diena (sausio 25-ji). Tačiau, pavyzdžiui, man ir iki jos dar toli. Kai užklydome su Pranu į sausio 22-ąją, tai iki šiol po ją kapstomės, negebėdami išsiryškinti patys savęs. Tai nereškia, kad pasilikę be kalendorių, kad jų neturime, kad akys užakę, užtemę, nemato ar dar kaip. Ir dabar girdžiu kaip laimingai kartu su Pranu aikčiojom apie šauniausią dovaną Rašyk’ui, o ir tautos visuomenei, kurią, regėjosi, žiniasklaidos akivaizdoje TUOJ PAT įteiksime adresatui. Nedrąsu buvo paprašyti sau palankių šventovių, kad žegnone palaimintų mudviejų ryžtą „persikvalifikuoti“, (pasikeisti savęsp sandaromis), tačiau tai joms nebuvo paslaptis. Ir šit pagaliau ta valandėlė, kuomet sustaugė geležinis Vilkas.
  Žvilgt į save ir suprantu, kad savęs, taigi Prano, nematau, bet jaučiu, kad netuščias, tarkim – ne Niekas.
– Neniekas? Nagi, nagi... Hmm, ar teisingai išgirdau? Sakai, Neniekas? Betgi, tamsta, savyje jo tikrai neturiu, Eilėraštis aš. Ir mane šaukia Betdeja. Taip ir Pranas. Rašydavo gi: Bet kablelis deja ir trys taškai (Bet, deja...)  
Tai pirmas toks įkalbėjimas tarsi į nematomą mikrofoną man pradėjus eilėraščio būtį. Laikysiu jį, saugosiu, nes įsitikinęs, kad kažkada atsiras kalendorius su įrašu jo lapelyje apie žmogaus ir eilėraščio pirmą persikūnijimą, (faktiškai materijos - į dvasią ir dvasios - į materiją). Čia bandau parodyti į laiką, pats nemenkai stebėdamasis, kiek mažai jo reikia, kad per mirksnį nesurastum savyje savęs, mano atveju buvusio žmogaus. Taigi jo, o konkrečiau Prano vietoje atsiranda Betdeja. Ačiū Die, kad toks dalykas sumanyta kartu su Eilėraščiu. Tikėta ar netikėta, kad toks sumanymas galėtų tapti realybe, kol kas te nebūna svarbu, tačiau iš kur man ir bet kam žinoti, kaip tai atrodo praktikoje. Ir tik dabar pradedu manyti, kad ta akimirka prasidėjo plėšinių įsisavinimo žmoguje darbymetis apie kurį žinojimo tiek, kiek niekur apie tai dar neparašyta. Todėl it vinį plaktuku kaldamas mintyse vis kartoju: Betdeja, Betdeja, Betdeja... Kad įsiminčiau, taigi savo kaip Eilėraščio vardą. Na, o  kaip tokį save jaučiu, tai gal kaip... kaip pajautos žiupsnelį ar netgi jos krebždėjimą, krepštelėjimą. Visa tai ir jaučiu kaip savo „kūną“. Tačiau ar kas nors iš pasauliečių tokį mane mato, žino?. Ir visai kitaip vaizdas išrodo iš ten Žodžiui prašnekus. 

O nesakyk!
ne žvaigždės žiežirbomis dega;
dega akmenėliai,
norėdami pareiti, bet, deja
kaip Žemėje, taip Danguje,
sudegę šviečia pelenais
ir miršta, tikslo nepasiekę.
O sako, ten ramybė,
ten mirties nėra.
Galbūt tik vienas Dievas dar numirt nemoka,
bet jeigu mirtų, laidočiau kaip žmogų –
norėjo Viešpats gi
ir savo kūrinį matyt panašų į save.

  Būtent toks dabar ir esu, tačiau tokį save dar irgi reikia išžvalgyti. Anąkart girdžiu:
  – Suprantu, kad tamstai nepatinka būti Eilėraščiu.
  – Tu čia, žmogau? – klausiu, bet netrukus, net nespėjus  Pranui atsiliepti, – Tfu, tfu, atsiprašau, bendražygi. Panašu, kad dar ne laikas nei pernelyg džiaugtis, bei pernelyg verkšlenti, tačiau kad nereikia vergauti kūnui, tai faktas ir bent kol kas gal neverta apie tai kalbėti. Juolab kai pats jo neturiu.
  – Girdžiu, žinau. Tu čia apie save koks dabar. Pats tokiu buvau, Noriu žinoti, ar atsimeni buvusį save, o jeigu atsimeni, kaip giliai.
  – Manai, kad supratau, apie ką kalbi, žmogau?
  Girdžiu, kad žmogus atsiduso. Giliai. Ir dūšios, O aš irgi nelyg Vingių Jonas su jo „taigis, taigis“, Pranai, kas bežino kaip dugną dėsim.