Sibiro tremties prisiminimai-15

Atostogos
         
         
      Antanas 1951 metais, rugsėjo 1 pradėjo lankyti Abano pradinę mokykla, - labai norėjo mokytis. Būdamas šešerių, klasėje buvo pats  mažiausias. Gerai prisimena, pirmą perskaitytą ploną knygutę Turgenevo apsakymą „Mumu“ ir pirmą  Nekrasovo eilėraštį: - Aš, grįždamas kartą iš girios, sušalęs, smagiai žygiavau supurentu sniegu. Gi žiūriu-atšliaužia į kalną rogutės, prikrautos sausų žagarų ir šakų. 
  Pirmos, nuo laiko pageltusios perskaitytos knygelės Antanui įstrigo visam gyvenimui. Baigus dvi klasea, jis buvo per mažas dirbti sunkesnius darbus. todėl mokykla įpareigojo mokinius, per vasaro atostogas surišti po 100 beržinių vantų. Mokytoja paaiškino, kad žiemai mokiniai privalo paruošti pašarą ožkoms.
      Tremtiniai, šiek tiek įsikūrę, įsigijo kavutes, avių, paršelių. Taip, tą vasarą, Antanas su dviem metais vyresniu draugu Petru Sakalu tapo piemenukais. Vietiniai, gatvės gyventojai, savo karves ganyti samdė suaugusį piemenį kazacha. Rytais ir vakare, gatve, pro namus, samdytas piemuo, pliauškindamas ilgu 6 metru bizūnų, varė didelę karvių kaimenę į mišką ganytis. Lietuviai tremtiniai sutarė, kad savo karvutes ganys ptys, ir neleis svetimam piemeniui skriausti karvutes bizūno kirčiais.
     Taip prasidėjus vasaros atostogom, Antanas ir draugas Petras tapo piemenukais. Septynių karvučiu banda nebuvo didelė, vėliau, prie bandos prisijungė ir  paršelis „Vaclovas“-“Vasia“. 1952 metais, -- prieš metus iki Stalino mirties, Antanas buvo prisijaukines šuniuką „Tarzaną“. Kad karvutės vasaros saulės kaitroje nekentėtų nuo bimbalų ir karščio, anksti, 5 valandą ryto, karves ganytis išvarydavo pakaitomis vyresni; vieną rytą draugo Petro tėvelis Pranas, kitą ryta Antano brolis Teofilis. Antanui ir Petrui leido ilgiau pamiegoti, nes jiems teks piemenauti iki vakaro, visą ilgą vasaros dieną. Bet, ne visada taip būdavo. Anksti išvarytos karvutės, iki 11-12  valandos prisisotina, išėjusios į aikštę, saulėkaitoje sugula, atrajoja. Per  kaitrą, gulinčias karvės, imdavo atakuoti bimbalai. Neiškentusios bimbalų gėlimo, karvutės atsistodavo, uodegom bandė juos baidyti, bet tai mažai padėdavo. Karvutės susižvalgydavo, pamirksėdavo liudnom akim ir pakeldavo  uodegos aukštyn į padangę - kaip  susitarusios, leisdavosi bėgti link namų.   Piemenukai bandydavo jas sulaikyti, pakeltos uodegas nepavykdavo rankomis pasiekti, -per aukštai. Dažniau sekdavosi pagauti  pavasarinio veršelio  uodega, ir...  lekia su vėjeliu, Antanas „matuoja“sieksniniais žingsniais Sibiro žemę, skrieja su bimbalais kaip prikibęs vantos lapas, sukinėja uodegą, - į kairę, į dešinę, -vairuoja,  bet, ka tu sulaikysi teliuką. Lekia veršelis su pakibusiu piemeniu, -neša „kaubojų“: - dar tas didelis, medinėm kriaunom peilis, prikabintas metaline grandinėle kišenėje trukdo bėgti. Teko paleisti, nes, o Dieve, - beržas...   Vos neįvyko nelaimė... Du sprindžiai, ir... pėmenukas Antanas būtų trenkęsis į beržo kamieną. Lenktynės būtų pasibaigusios tragiškai, baisiau nei kaip per  bulių lenktynes Ispanijoje. Uodega ne ragai.... Bet, piemenukai buvo patyrę ir per kelias vasaras įšsiūkdė kaubojų įgudžius. Arčiau namų, - dėl suaugusių akių, - bandė bandą  sulaikyti, bet veltui, karvutės išsisklaidydavo ir nerdavo pro atvertas savo kiemo vartus, tiesiai į tvartus, slėptis nuo kaitros ir bimbalų. Šunelis „Tarzanas“ bandydavo piemenukams padėti, bėgdavo lodamas iš šono, stenkdamasis įkibti nasrais, bet viskas veltui. Paršelis „Vaclovas“-, šiek tiek atsilikdamas, užrietęs uodegą, žviegdamas, paskui, ir į tvartą.
      Taip, kol praeis kaitra, piemenukai galėjo atsipūsti ir atsigaivinti gyvenvietės tvenkinyje. Tvenkinys buvo už pusės kilometro, bet, reikėjo eiti gatve. o gatvėje begioja vietiniai vaikai-padaužos. Gatve, maudytis eidavo trise: broliai Teofilis, Antanas ir draugas Petras, -buvo saugiau. Norint išvengti patyčių tekdavo eiti prisidengus užpakalį knyga, dėl viso pikto, kad nesimatytų sulopytų kelnių lopų.    
        Po pietų, atslūgus kaitrai ir bimbalų aktyvumui, apie 4-5 valandą po pietų, iki pavakario, vėl išvarydavo karvutes paganyti. Gatvės piemuo, savo galvijų bandą, iš miškų parvarydavo anksčiau, -piemenukai vengė susidūrimo su didele banda. Pamačiusios mažesnę karvių bandą, jos imdavo į jas žvairuoti, - gal iš pavydo, kad jos išvengia skaudžių piemens bizūno kirčių, -mauruodavo 
      Tremtinių šeimininkės buvo patenkini piemenukais nes prmelzdavo pilnus kibirus šilto pieno. Ganiavai ir šienavimui Sibiro  plotose buvo sočiai. Tuoj, už didžiojo kelio, arti gyvenvietės, ošė  gražus beržynas. Pro baltų beržų kamienus, matėsi toli. Atėjus pavasariui ir vasaros pradžioje, žvelgiant pro beržyno medžių  kamienus, nustelpdamos žalios žolės paklotą, žydėjo oranžinės spalvos, panašios į lietuviškas pinavijas, vadinamos  ogonki/ugnelėmis /, tik mažesnės - stalo teniso dydžio. Žvelgiant į tolį, atrodydavo, kad  pabirusios, atskirose aikštelėse, dega žemė. Karvutes ganė atokiau nuo gyvenvietes plačiose plotuose, trejų-keturių kilometrų spinduliu. Už keturių kilometrų beržynas baigdavosi ir prasidėdavo taiga. Piemenėliai buvo apsiginklavę dideliais lenktiniais peiliais, -  tobulai buvo išmokę juos valdyti. Karvutės ramiai ganosi, o piemenukai, iš kelių metrų mėto į beržo kamienus ir smaigsto, kai atsibosta, imasi kito darbo, - kaip bebrai, darbuojasi peiliais, nuo beržų lupa žievę ir peilio ašmenimis grando  nuo kamieno sultinga, saldžią  požievinė sluoksni, ir... į burną. Tikra atgaiva, - vitaminai. Per vasarą, kiek pasiekia rankos, nužievina šimtus beržų kamienų. Beržai buvo skirtingi nei Lietuvoje. Kamienas nuo žemės iki vainiko buvo dailus, žievė lupasi lengvai.. Iš žievies gaminosi krepšelius; žemogėm, braškėm, gudobelėm rinkti. Gudobelės buvo taip pat skirtingos nei Lietuvoje-didelės sultingos, saldžios. Prisirinkdavo piemenukai pilnus krepšialius, namuose, ant karštų garų pagarindavo, ir valgo šeima vitaminus. Per vasarą beržai nudžiūvo, džiovintos žievelės tiko žiemai prakurom, o nudžiūvusius beržus, vasarai baigiantis, tėvai  nupjaudavo ir parveždavo žiemai krosnis kūrenti. Beržinės malkos buvo nepakeičiamas kuras,  šiltai peržiemoti. Sausi kamienai buvo gera medžiaga ir Antanui Buratiną išdrožti, Rogutes, slides pasigaminti, šaukštus, samčius ir kitokius gaminius pagaminti. Vasaros pradžioje gamino švilpynes, birbynes. Iš žievės susukdavo ilgus trimitus. Grįžtant vakare su banda, mama iš toli girdėjo medžiotojų ragus, kurie imituodavo elnio ar briedžio baubimą. Mama  žinojo, kad laikas baigti ruošti vakarienę, -piemenėliai sugrįžta.