Beje, su kuo kalbu?

- Labas, Pranai. Matau, kad užmiršai save šituose tekstuose.
  - Ir ne tik šiuose. Beje, su kuo kalbu?
  - Maniau susitiksim aną pirmadienį prie radijo karietos. Laukiau. O nesulaukęs pamaniau, kad gal dar iš Sausio 13-osios nesugrįžai.
  - Hmm. Sakai ‚‚pamaniau‘‘. Atrodo, kad neblogai mane žinai. Parėjau, tačiau tai sužinojau tik atsibudęs kitos dienos vidurdienyje. Dabar amen. Nei lašo. Bandysiu ištverti iki kitų metų Sausio 13-osios
  - Aha, aha! Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Siūlyčiau tokio pasižadėjimo (dabar amen, nei lašo) vykdymą nukelti bent po sausio 29-osios.
  - Redaktoriau, jūs čia? Kaip viskas greitai užsimiršta. Net ir gerai man žinomas tamstos balsas. Tfu! tfu! Net sarmata. Jaučiu, žinau, kad ir mano galva yra, bet kam ji tokia reikalinga, nes darosi neaišku, kokas funkcijas dabar atlieka.
  Balsas iš telefono neskubėjo atsiliepti.
  - Tyli redaktoriau. Ar jau ir ausys mano apkurto
  - Bandau, Pranai, prisiminti, kaip paskutinį kartą Šnekorių jo gimtadienio proga sveikinai. Lukterėki dar sekundėlę. Aš jau kompiuteryje su pele. Neabejoju, kad tai visuomet būdavo sausio 22-ąją, bet šis reikalas verčia ir pacituoti kai ką iš ten. Beje, neužmiršk, kad rytoj jo gimtadienis. Sveikinsim. Gal kartu, a?
  - Redaktoriau, betgi apie kokį Šnekorių kalbi? Nežinau aš tokio. Ar bent neprisimenu.
  Ir šit išgirstu, ką mano pašnekovas suradęs kompiuteryje. 
  - Tiesiog cituoju tave Pranai iš kompiuterio. Ir ša, dėmesio.

  Pranas Karlonas -- Jonui Bartkui
2021 m. sausis 22 d.  ·
Nagi, mielas Žmogau, sveikinu ir supu. Laikykis. Neiškrisk  iš lopšio????️‍♀️.

  Pranas Karlonas --Jonui Bartkui
2022 m. sausis 22 d.  ·
Taip, Jonai.  Būk drūtas. Nors visi sako, kad jau ar tik ne metai, kai miręs, bet tai jų reikalas, o aš su tavimi susitinku. Net jeigu urnoje pelenų sauja būtum. Tai esmės nekeičia. Ot ir dabar pagalvojau, kad dar daug darbelių mudviejų laukia.. Daug, Jonai. Labai...
 
  Pajaučiau, kaip aukštai širdis virptelėjo krūtinėje. Nesuvokiau laukiau ar nelaukiau, ką mano pašnekovas pasakys, kaip jo kompiuteryje atrodanti sekančių, taigi 2023 sausio 22 d. Mažytėje laiko atkarpėlėje nežinia kaip ir iš kur rinkosi pamiršti dalykai, reikalingi kaip duona, kaip  druska, kaip vynas, kaip žvakute užkurta ugnelė. O ūmai suvokus, jog mano  pašnekovas iš telefono yra ne kas kitas, o būtent Eilėraštis, dėl kurio nemenkai pasigraudenta, kad negebu jo pakelti.

Eilėrašti, nepyk,
bet jau nepakeliu Tavęs.

  Dabar gi, po taip neskaniai prarytos piliulės, sąmonėje vis labiau švietėsi, giedrėjo, darėsi akivaizdu, kad pats Eilėraštis susigundęs panešioti tokį nelengvą daiktą kaip žmogaus senatvė, įsišviesti į senio būseną ir suprantu, kad jam tai pavyksta. 

Neršiu po atmintį
tarytum ten, joje, kažką brangaus pametęs
tačiau bejėgis atsimint, o būtent – ką?
Peizažai užburti,
kaip naktį jonvabaliai savimi
ugnelėmis kūrenasi,
žinau, nesusidegins jie.
bet šitą syk jaučiu, kaip nuostaba
įsiterpia į dvasią,
gal mano, gal ne mano,
bet argi tai svarbu,
jeigu laimingas išjaučiu tokį peizažą
kuris galėtų būti
šilinių dzūkų dangumi.

  - Ačiū, Eilėrašti, – tyliai, nepravėręs burnos, pratariau jam ir tuokart išgirdau kaip iš toli sužvengė radijo karietos žirgas Ygaga.
  - Dar vis laukia, - atsiliepė Eilėraštis, palikdamas man pačiam suvokti ir kodėl Ygaga žvengia, ir kodėl jis „aną pirmadienį“ manęs laukęs prie radijo karietos.